Морфологические и синтаксические свойства
править
Основа инфекта: instigā-
|
Praesens
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Imperatīvus
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Pass.
|
Sing.
|
1 p.
|
instigō
|
instigor
|
instigem
|
instiger
|
—
|
—
|
2 p.
|
instigas
|
instigāris
|
instiges
|
instigēris
|
instigā
|
instigare
|
3 p.
|
instigat
|
instigātur
|
instiget
|
instigētur
|
—
|
—
|
Plur.
|
1 p.
|
instigāmus
|
instigāmur
|
instigēmus
|
instigēmur
|
—
|
—
|
2 p.
|
instigātis
|
instigāmini
|
instigētis
|
instigēmini
|
instigāte
|
instigamini
|
3 p.
|
instigant
|
instigantur
|
instigent
|
instigentur
|
—
|
—
|
|
Imperfectum
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Pass.
|
Sing.
|
1 p.
|
instigābam
|
instigābar
|
instigārem
|
instigārer
|
2 p.
|
instigābas
|
instigabāris
|
instigāres
|
instigarēris
|
3 p.
|
instigābat
|
instigabātur
|
instigāret
|
instigarētur
|
Plur.
|
1 p.
|
instigabāmus
|
instigabāmur
|
instigarēmus
|
instigarēmur
|
2 p.
|
instigabātis
|
instigabamini
|
instigarētis
|
instigarēmini
|
3 p.
|
instigābant
|
instigabantur
|
instigarent
|
instigarentur
|
|
Futūrum I
|
Indicatīvus
|
Imperatīvus
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Sing.
|
1 p.
|
instigābo
|
instigabor
|
—
|
2 p.
|
instigābis
|
instigaberis
|
instigāto
|
3 p.
|
instigābit
|
instigabitur
|
instigāto
|
Plur.
|
1 p.
|
instigabimus
|
instigabimur
|
—
|
2 p.
|
instigabitis
|
instigabimini
|
instigatōte
|
3 p.
|
instigabuntur
|
instiganto
|
Infīnitivus praesentis actīvi
|
instigāre
|
Infīnitivus praesentis passīvi
|
instigāri
|
Participium praesentis actīvi
|
instigāns
|
Gerundium
|
instigandī
|
Gerundivum
|
instigandus, -a, -um
|
Основа перфекта: instigāv-
|
Perfectum
|
Plusquamperfectum
|
Futūrum II
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Indicatīvus
|
Act.
|
Act.
|
Act.
|
Act.
|
Act.
|
Sg.
|
1 p.
|
instigāvī
|
instigāverim
|
instigāveram
|
instigāvissem
|
instigāverō
|
2 p.
|
instigāvisti
|
instigāveris
|
instigāveras
|
instigāvisses
|
instigāveris
|
3 p.
|
instigāvit
|
instigāverit
|
instigāverat
|
instigāvisset
|
instigāverit
|
Pl.
|
1 p.
|
instigāvimus
|
instigāverimus
|
instigāverāmus
|
instigāvissēmus
|
instigāverimus
|
2 p.
|
instigāvistis
|
instigāveritis
|
instigāverātis
|
instigāvissētis
|
instigāveritis
|
3 p.
|
instigāvērunt
|
instigāverint
|
instigāverant
|
instigāvissent
|
instigāverint
|
Infīnitivus perfecti actīvi
|
instigāvisse
|
Основа супина: instigāt-
Participium perfecti passivi
|
instigātus, -a, -um
|
Participium futuri activi
|
instigātūrus, -a, -um
|
Supinum I
|
instigātum
|
Supinum II
|
instigātū
|
instigo
Глагол, первое спряжение.
Приставка: in-; корень: --.
- [одного корня с instinguo]возбуждать, побуждать, подстрекать (aliquem Ter, L etc.); напускать, науськивать, натравливать (canem in aliquem Pt): instigante te C по твоему наущению; instigante magnitudine aeris alieni Su под давлением крупных долгов. ◆ Отсутствует пример употребления (см. рекомендации).
-
-
-
-
-
От ??
Фразеологизмы и устойчивые сочетания
править